oj aš iš bendrabučio niekur neičiau tikrai ;D man net baisu pagalvot, ką reiks daryt po kelių metų, kai teks išsikraustyt… ypač tie pirmieji metai, po visų mokyklų, rutinų, tėvų, tai tiesiog atgaiva niekas nekvaršina galvos, darai tai, kas tau patinka ir kur patinka labai bijojau dėl kambariokės, pradžioj jos apie mėnesį net nebuvo, nes gyveno užsieny, tai teko viską pirktis pačiai, nes nebuvo nei užuolaidų, nei virdulio. na bet buvo šaldytuvas ir šluota, o tai jau šis tas galiausiai kai atsikraustė tai taip ir tapom superinėm draugėm… nesveikai daug linksmų dienų praėjo, net gaila pagalvot, kad šiemet be jos teks gyventi be to, bendrabuty išmoksti labai labai daug visokių dalykų, kurių nemokėjau gyvendama namie… tokių paprasčiausų buitinių pvz., kaip nusipirkti skaniausius apelsinus , kaip išvalyt iš pirmo žvilgsnio neišvalomas dėmes, kaip pagamint tam tikrus patiekalus, kaip ieškotis darbo ir ką sakyti per darbo pokalbius ir pan… jei sutari su savo kaimynėm tai surasi draugių iš visos Lietuvos. Tuomet atrandi netgi tokius dalykus, kaip skiriasi gyvenimas tarp skirtingų Lietuvos miestų, bendravimas ir pan…. nu ždž, patirtis neišdildoma. Dėkoju sau už savo drąsą nepasilikti savo gimtajam mieste!!!!
