Mano mokytoja turi sūnų, sergantį dauno sindromu. Pamatytumėt jūs jos akis, ji kiekviena diena švyti ir yra laiminga, kalba apie savo sūnų kaip apie angelą. O aš net nenoriu pagalvot kiek kantybės reikia ir kaip turėtų tai būti sunku. Va čia galėtų atrodo žmogus trauktis iš gyvenimo kai taip sunku, bet apie tai net minties neturi.
Žinot, tokiem reikėtų geros pamokos gyvenime, o šiam vaikinui geriausia pamoka butu išgyvenimas. ko ir linkiu.
o tu panele, stipriai pagalvok ar su tokiu nori sieti ateitį. tokie kurie nenori gyvent, ankščiau ar vėliau išeina, ir jam tikrai į galva net mintis neateina, kaip skaudu butu tau
