Antra diena prie ežero, visi dar po vakaro apsitraukę (aš vairuoti nemoku), ir viena panelė, teises turi gal jau 3 mėn, sako aš parvairuosiu nuo ežero. Sakau savo vaikinui, ar tu tikrai jai duosi savo mašiną, ai sako svarbu parveš namo. Nu gerai, susėdom važiuot, aišku iš miško ji nesugebėjo išvažiuot, išvairavo draugas. Važiuojam keliu iki kaimelio parduotuvės, ir gale sėdi jos vaikinas ir draugai du, aš prieky. Jos vaikinas kad dėjo rėkt suk į kairę, į kairę ( o ten jokio keliuko, nei vienoj, nei kitoj pusėj ) tai ji vargšė į kitą kelio pusę staigiai šoko, net mašinų nežiūrėjus, paskui atsitokėjus sako, durniau taigi nėra jokio keliuko… Kai pradėjo tie visi žvengt ne savo balsais … Jau man ir juokinga ir baisu pasidarė. Toliau važiuoja keliu, spaudžia 100 trečiu bėgiu, apsukos sukilę, mašina burzgia, sako mano vaikinas, tai mušk penktą, ji sako kad aš penktu ir važiuoju, sako nu pabandyk penktą įmušt, ji įmuša ir sako : – va, taigi tas pats. Nu jau bernai išvis ten mašinoj žvenge net purtosi visi, o aš laikausi įsikibus į dureles, nes ji net vairo neišlaiko, laksto po kelią Grįžom prie mano namo ir ten užvažiuojant į kalniuką, mašinų aikštelė, sakau jai, pasistatyk ten. Ji vidury to kalniuko sustojo, užtraukė rankinį, sako nu va, parvažiavom. Aš taip žiūriu į ją ir sakau, o kaip kitos mašinos pravažiuos, o ji sako, tai nieko aš rankinį užtraukiau… Sakau kitos mašinos kaip pravažiuos, kelią tu užstojus, ji tokia aaa… Tai sako pavažiuosiu į viršų, sakau gerai. Ir jos vaikinas sako dabar netikit ji užges, o ji sako ot ir neužgesiu, tai dėjo ant sankabos gazų, gazų, tai sakėm ir pakilsim, o ji sustojo ir sako nu va ir neužgesau (tokia patenkinta), jau tada nebeištvėriau ir aš juoktis pradėjau. Bernai visi net iš mašinos iškrito, ant pievos vartėsi iš juoko… Nu ten buvo žiauru, nežinau ar gerai atpasakojau, bet jaučiu mirsiu nepamiršiu šito
