i s t r a u k a i s s a n t a r v e s:
MATĖ ŽYGIUOJANČIUS
KAREIVIUS
Girdėjome daug šiurpių pasakojimų apie vykstančius antgamtinius ir sveiku protu nepaaiškinamus reiškinius, vykstančius prie šalia Kurmaičių esančio geležinio tilto. Kai kuriems kalbintiems žmonėms vadinamasis „Vaiduoklių slėnis“ – mistiška vietovė, likusi po II pasaulinio karo, buvusi žudynių ir žmonių kankinimo vieta, slėnis, kuriame galima išvysti kareivių vėles.
Raimonda šioje vietoje lankosi ne pirmą kartą. Apie ten matomus paslaptingus vaizdus ji sužinojo iš draugo: „Buvo įdomu pamatyti savo akimis tai, apie ką kalbama, ko visi taip bijo. Pirmą kartą atvažiavus, pasigirdo garsas, lyg būtų nukritęs didžiulis akmuo. Išgąsdino ne garsas, o tai, kad nematėme nieko, kas galėjo jį numesti. Tąkart skubiai išvažiavome namo, buvo labai nejauku ir baisu. Nepaisydami to, kitą vakarą vėl patraukėm ten. Nedrąsiai žvalgėmės, kol žvilgsnį prikaustė iš pastatų žygiuojantys kareiviai.
Matėme visi – čia kareiviai žygiuoja, o čia – dingsta. Po to karto buvau lyg nesava, rodėsi, kad pamišau. Miegojau neramiai, blaškiausi, per miegus šaukiau kažką neaiškaus, buvau labai baikšti ir nerangi. Bet man patinka tokie mistiniai dalykai. Jei naktį nereikėtų miegoti vienai, neabejoju, kad ir vėl ten važiuočiau.“
SUSILIEJO BAIMĖ
IR ADRENALINAS
Nusprendėme pačios nuvykti į paslaptingąją vietą ir viską patirti savo kailiu.
Pirmąjį vakarą teko nusivilti – dėl prasto oro net neapsižvalgėme. Kitą vakarą tyliai išlipome iš mašinos ir ėmėme žvalgytis. Gal dėl nusiteikimo, o gal dėl ore tvyrančios mistikos ir paslapties pasijutau nesaugi.
Vėjuota nebuvo, tačiau ten pūtė toks šaižus vėjas, atrodė, kad jis įsiskverbia į vidų. Kūnas buvo pašiurpęs. Stovėjau kaip įkalta, bijodama pakelti akis. Net nežinau, ko bijojau. Apėmė klaikus jausmas, norėjosi kuo greičiau iš čia sprukti.
Nepaisant viso to, adrenalino kiekis kraujyje stipriai pakilo, apėmė nuojauta, kad būtinai čia dar grįšiu. Pasisukau į apgriuvusį, raudoną pastatą, kuris, kaip kalbama, kažkada buvo žvalgybos bokštas. Pažvelgiau į jo langą ir nustėrau – toks įspūdis, lyg pro jį mus kažkas stebėtų.
Nedrįsau ilgai žiūrėti. Paėjusi toliau, žvilgtelėjau į kitą upės krantą. Pamačiau didžiulį medį, o prie jo – arba medžio šešėlį, arba dar vieną stebėtoją. Nuo pašiurpimo įsiskaudėjo oda.
Mano bendražygiai ramiai stovėjo šalia, laukė, kol galėsime važiuoti.
Tai buvo paskutinis apsilankymas prie „geležinio tilto“.
