Tai kodėl jis manęs dabar nemeta? Kodėl jis sumokėjo už mano vairavimo teises, už regėjimo korekciją, grąžino po tėvo mirties likusias skolas, remontuoja man likusį vieno kambario butą, mane išlaiko ir už studijas sumokės? Kam jam į mane tiek investuoti, kai gali rasti daug mažiau lėšų reikalaujančią merginą, kuri jam nekartotų, kad jei tik būtų proga, jį paliktų. Jam pigiau elitinę prostitutę samdytis, nei su manim būti. Ir nervų mažiau būtų. Be to aš nerašiau, kad esu laiminga. Ir šokinėti man aplink jį nereikia, jis aplink mane šokinėja. Jei aš žinočiau, kad man ateity nereiks gyventi taip, kaip aš gyvenau iki susipažįstant su juo, jei aš žinočiau, kad sutiksiu žmogų, kuris negers, manęs nemuš, net jei ir bus paprastas darbininkas, kad aš pati galėsiu kažką pasiekti, būtų lengviau su juo išsiskirti. Bet aš bijau, kad galiu sutikti tokį, kaip tėvas, be to nėra taip, kad jis man apskritas nulis, lyg ir myliu jį… Tik nežinau kaip. Jis pirmas vyras, su kuriuo bučiavausi, pirmas su kuriuo miegojau, pirmas žmogus, apskritai, kuris man sakė, kad myli, kad esu graži, gera, kad manęs pasiilgsta… Nujaučiu, kad aš net nebegalėčiau būti su benraamžiumi, nes man reikia atsigirebti tos tėviškos meilės, kurios neturėjau, man reikia šalia matyti žmogų, kuris turėtų daug gyvenimiškos patirties, kuris būtų didelis, o aš mažytė, kuris galėtų mane mokyti, man patarti, globoti. Aš ne iš skurdo puoliau į jo glėbį, sužavėjo jo rūpestingumas, jo noras mane saugoti, apginti…
