(anonimas) (archyvas)
Na aš nemanau, kad esu barakuda. Aš jo nemedžiojau, jo aplink pirštą nesuku, sakiau jam, kad jo nemyliu, jis žino, kad esu su juo tik tam, kad nebūčiau viena ir jį tai tenkina. Metų man tiek, kad galiu būti jo duktė. Negaliu išmesti iš galvos tų dvejonių, ką daryti, jeigu iš tiesų jis man pasipirš. Jeigu atsisakysiu, tai turbūt ir nebebūsime kartu… O kai pagalvoju, kad gal aš čia prisigalvoju, gal jis net nesipirš, tai lyg ir apmaudu pasidaro… Ar galima žmogų mylėti kaip tėvą, bet su juo dulkintis? Nenormalu! Nežinau, ką aš jam jaučiu ir ko iš mūsų santykių noriu…
