man dabar 16,5 metų. 2005 metais, t.y. kai buvau 11os, man buvo diagnozuotas iškrypęs stuburas. nešiojau medžiagines liemenes, ėjau į mankštas, masažus. Kauno daktarai pasakė, kad aš sveika. Po metų, 2006-aisiais, mama pastebėjo, kad stuburas dar kreivesnis nei buvo, nors Kauno “gydytojai” pasakė, kad jau išsitiesino. Išvykome į Vilnių pas Saniuką, garsiausią stuburo specialistą Lietuvoje. Diagnozė – skoliozė ir diskozė, potenciali kandidatė į operaciją, – tarė daktaras. Mama išsigando, tad K.Saniukas pasiūlė pabandyti gorsetą. Gorsetas – plastmasė, prilaikoma metalų. Jo ilgis – nuo pečių iki klubų. Nusiimti negalima, nešioti reikia kiaurą parą, net miegant. Prasitampiau su tuo siaubu 2 metus. Labai kompleksavau, slėpiau po dviem dydžiais didesniais rūbais, atrodžiau kaip statinė. Kompleksas buvo siaubingas. Gorsetas padėjo tik tol, kol jį nešiojau. Po to viskas grįžo atgal. Pasakė, kad operacija galima iki 18 metų, vadinasi, tau jau per vėlu. O gaila, nes aš dabar darau išvadą, kad operacija – vienintelis gelbėjantis dalykas. Žinoma, ji trunka 5 valandas, prarandama daug kraujo, bet rizikuoti verta. Bendravau su daug vaikų po operacijos – jaučiasi puikiai, stuburai tiesūs kaip stygos. Mane dėl to ima pavydas… Pirmadienį vėl važiuosiu į Vilnių, primygtinai reikalausiu operacijos, nes sanatorijos skausmą nuima tik trumpam, o kasdienės mankštos ir masažai jį vos vos sumažina. Skoliozė yra diagnozuota tik 2% Lietuvos vaikų. Tai yra bėda visam gyvenimui, kurios išvengti nelabai įmanoma.
Ar Jums pasakė, nuo ko išsivystė skoliozė? Turime labai bendrą temą, kuria diskutuoti aš norėčiau.
