Va, va, realiai panašiai darau, na neturiu daug draugų, bet turiu vieną tikrai gerą, du ne tokius, bet irgi panašaus lygio, tai va, o visi kiti tokie ale “draugai” kaip minėjau tik dėl pagalbos, na aišku bendrauja iki kol supranta kol manęs nereikia. Bet va pavyzdžiui kaip iš to pernelyg gerumo išlipt? (nes aš irgi esu baisiai geras, ko tik paprašo tą padarau už dyką, nors ir siūlo atlygį, bet man jau tai atsibodo, bandau atsisakyt ar šiaip šiek tiek išsišokt, bet kai tai padarau tiesiog tuos “draugus” visiškai prarandu, jie dar pikčiau į mane pradeda žiūrėt, o tada ir man pačiam sunku pasidaro, kad mane kažkas ignoruoja, stūma ant manęs, kažkaip nemoku įjungt p* rėžimo. Ir atrodo man jau nemažai metų, bet visvien imu į širdį, ne kiek dėl savo kompleksų ten visokių, o dėl to nevykusio bendravimo, kad kartais išsišoku ir taip prarandu draugus, taip, kad jie mane pradeda niekint. Tai čia baisiai blogai?
