Prieš šimtą metų, kai buvau jauna ir graži studentė, dirbau padavalka restorane. Nu pavykę buvo įsitrint į gana aukšto lygio vietelę. Žodžiu, vakaras, salėje sėdi keli staliukai, įeina vyras toks apie 30 metų, prisėda prie staliuko, nešu jam meniu. Jis neiima, sako “ačiū, aš nieko nenoriu. o pas jus čia rūkoma?” sakau taip ir taip, nu tipo nerūkoma. Jis sako, “o tai jei aš tik mažytę, tik labai trumpai? duokit man peleninę, aš čia kamputyje surūkysiu ir viskas”. nu aš vėl jam mandagiai – tipo ne ne, tikrai negalima, dūmai vistiek jausis kitiems lankytojams… jis: “tai nebus čia daug tų dūmų, pamatysit”, ir išsitraukia žolytės suktinę aš sako lauke negaliu, prisikabins dar mentai, o pas jus čia ramu, gražu, sėdėt patogu, niekas net nepastebės, aš greit surūkysiu ir iš karto išeisiu. “tai gal jūs jau dabar eikit”, pasiūliau aš jam supratau tada, kad dar apsinešęs turbūt, nu nes kaip kitaip tokia originali idėja ateitų į galvą – eiti į restoraną žolės parūkyti nenorėjo eiti, bet pasakiau kad turim apsauginį, galiu pakviest pasikalbėt, tada atsiduso, kad jo niekas nesupranta, ir išėjo
