Tiksliau, ne “faktą”, o prietarą.
Gerai, trumpai drūtai – kodėl mes apskritai sapnuojame? Mūsų smegenys nuolat apdoroja informaciją – tiek seną, tiek naują. Net ir mažiausia mintis kuri mums šauna į galvą, net ir paprastas gatvės praeivio veidas mums užsilieka pasąmonėje, nors patys sąmoningai to negalėtumėme prisiminti. Tačiau mūsų smegenys nuolat stengiasi atrinkti kuri informacija yra mums naudinga ir bus dar kartą panaudojama (pvz, kad ryte atsibudę prisimintumėme kas yra mūsų mama, kur mes gyvename ir t.t. t.y. ta neištrinama informacija, mat ją kasdien pasitvirtiname, su ja gyvename), o kuri ne (darželio laikų nešiota suknelė, mums vaikui būnant pasakytas tėčio anekdotas). Tačiau smegenys dažniausiai netyčia dėliodamos ir saugodamos/kaupdamos/trindamos visą šia informaciją pradeda painiotis, mat jos bando sukurti realią visų mums nutikusių įvykių eigą. Tad sapnai yra tos eigos eror’ai – kažkada seniai suvalgytas šokoladas ir užvakar matytas siaubo filmas apie zombius gali pavirsti sapne į zombį begantį su šokolado plytele.
Todėl neverta tikėti sapnų pranašystėmis. Nebent tai jūsų vienintė vilties pasijusti geriau/ blogiau. Visi nutikimai tėra sutapimai. Susapnuoji išpuvusius dantis ir kažkas greitai miršta? Aišku, kad miršta, juk mes godamn ne nemirtingi. Tiesiog reziume: mūsų pačių matyti objektai ir mūsų pasąmonėje užsilikę mums iš praeities matyti vaizdai neturi nieko bendro su visiškai su tuo nesusijusiais žmonėmis.
Tiesiog tos kurios sapnuoja savo buvusius a – dažnai net ir pasąmonėje apie juos galvoja, b – nori juos susapnuoti, c – tai iš pasąmonės atkapstytas prisiminimas.
