Aš savimi nepasitikiu dėl labai daug priežasčių. Visų pirma tai yra mano drovumas, kuris trugdo bendrauti, kalbėtis – bijau nusišnekėti, bijau, kad atrodysiu kvailai ir panašiai – čia net nežinau iš ko toks durnas mąstymas bet jis yra. Nepasitikiu, nes mano figūra, nors daug kas sakys graži, bet man ji nepatinka – nėra praktiškai jokių moteriškų apvalumų, kas labai matosi apsirengime, negaliu užsidėti kokių platesnių ilgaaulių, nes plonytės kojos, suknytės platėjančios irgi dėl tos pačios problemos, kompleksuoju savo beveik nesančio pilvo, nes kai tokia smulki – viskas matosi, o dar kai obuolio figūra… pastoviai save visur vertinu kritiškai, net jei žmonės sako, tu dirbi gerai, tu mokais gerai, net jei gaunu premijas, ar kažkokius prizus už gerus darbus,mokymasi ar pan,, – aš vistiek galvoju, kad čia ne mano nuopelnas, tiesiog čia nieko nereikėjo daryt, bet kas padarytų. Visada lyginu save su visom , ir visos mano akimis yra geresnės ir gražesnės. Aš amžinai galvoju, kad ir draugas taip galvoja, nors jis man sako, kad aš gražiausia. Aš nesugebu susiderinti rubų, nusipirkti gražių ir tvarkingų – todėl amžinau gėdyjuosi savo aprangos, ir nesugebu nusipirkti kelias tarkim batų poras, o jei ir sugebu – vistiek tampau tik vieną porą, kas irgi mane sunepatogina prieš draugus – jie tikriausiai galvoja, kad aš tik vieną porą batų turiu. o kai mergos taip dabar puošiasi – tai aš tikra pilka pėlytė. Žodžiu aš esu kompleksų krūva kuri stengiasi, dirba su savimi – gal kada nors kažką pasieksiu. Tiesa jaučiuos durna 😮 ir dėl visų šitų priežasčių aš jaučiuos visur ir visad nejaukiai!
