Aš priskirčiau save prie natūraliųjų – mano plaukai niekada nedažyti, neturiu jokių auskarų ar tatuiruočių, nagai natūralūs, antakiai neišravėti ir nenupaišyti, esu natūraliai tamsios odos, o makiažo krepšelis susideda iš blakstienų tušo, akių pieštuko ir lūpų balzamo. Bent jau kol kas nematau prasmės investuoti į tai, kad man ant blakstienų priklijuotų kažkokio tai bebro šerius ar ant nagų lydytų akrilus. Net plaukų dažyti nesinori, nes manau, jog tinkamiausia ta spalva, su kuria gimiau. Dažniausias argumentas būna, kad visi dirbtiniai dalykai yra puiki galimybė turėti tai, ko galbūt gamta pagailėjo. Na, pavyzdžiui, man pagailėjo vešlių plaukų, tad prieš keletą metų sugalvojau apgauti gamtą ir prisiauginti kasas. Atrodė gal ir gražiai (o gal ir ne), bet ilgainiui tai pavirto kasdiene agonija. Be to, pastebėjau, kad vaikinus neretai tokie dalykai gąsdina ir atrodo nesuvokiami. Iškart prisiminiau klasioko reakciją, kai atėjau į mokyklą po priauginimo:
– O, labas, prisiauginai plaukus?
– Labas, aha.
– O… Na**ui jums to reikia?
