bėkite, autore, bėkite ir net nežiūrėkite atgal. turėjau tokį atvejį artimoje aplinkoje, ir mačiau, kuo tai baigiasi. tėvams atsibodus remti, mergina susituokė su tokiu “pacientu”, tikėdamasi, kad jis pasikeis… viskas tik blogėjo, visus 5 metus kol ji tempė šitą naštą. dirbo per 3 darbus, net būdama nėščia, viskuo rūpinosi pati: vaikais, namais, pajamomis, ir visais reikalas, kuriais tik reikėjo. Nebaigė mokslų, nes dirbti reikėjo. Prastesniais laikais jis leido jai imti net po kelis greitus kreditus su baisiom palūkanom. Jis nesutikdavo net savo tėvams paskambinti, pasiskolinti. Jokie bandymai, nei gražiuoju, nei piktuoju, nieko nepadėjo. Visad atrasdavo pasiteisinimą ko nors nedaryti. Vieną kartą pagaliau sugebėjo priversti įsidarbinti, žinoma išėjo po pusės metų nes per sunku. Per tuos pusę metų vieną kartą sugebėjo iš savo algos sumokėti už buto komunalines išlaidas. Toki žmonės ras kur išleisti visada, tik ne ten, kur reikia. Vieni geria, kiti lošia, treti šiaip išlaidauja kam nereikia… Tai yra, kaip rašote, psichologinė problema, ir gana sunkiai išgydoma. Dalinai tai auklėjimo pasekmė. Dalinai – toks jau šių žmonių charakteris. Tokie žmonės neturi jokios atsakomybės, jokios motyvacijos stengtis dėl kitų, jiems svarbu kad jiems gerai ir patogu. Jie neturi jokių ambicijų, jokių ateities planų, svarbu gerai ir patogu šiandien. O kas bus rytoj, pažiūrėsim rytoj. Blogiausiu atveju žmona/mergina/tėvai išgelbės. Jie deklaruos, kad Jus myli, jie net ir patys tuo tiki dažniausiai, todėl jie nemano, kad kažką apgaudinėja, ar kad kažką daro blogai. Jų mąstymas toks: “Jei man šiandien gerai, tai gi nėra jokių problemų, nieko nereikia man daryti.” O kad kitiems reikia kažką daryti… Na, jų požiūriu, jei sunku, ar nenori – nedaryk. Na ir kas, kad tuomet, tarkime, vaikai ką valgyti neturės. Kam tada vaikų prisidarei? Ir taip toliau, ir be pabaigos. Mano draugei, kuri kaip minėjau tvėrė 5 metus, trūko kantrybė gyventi kaip ubagei šitaip dirbant ir stengiantis, ir dar prasidėjo priekaištai, kodėl ji mažai laiko skirai vaikams, kodėl pvz trumpai juos žindė, kodėl nespėja namų sutvarkyti, kodėl nuolat maisto nepagaminta, kodėl pati visada pavargusi ir nervinga, kodėl jos tokia maža alga, kodėl jis negali visada nusipirkti ko tik užsigeidžia… Moteris dabar vieniša mama, kuria gyvenimą iš naujo, atidavinėja skolas, gailisi tiek iššvaistyto laiko, gailisi, kad tikėjo, kad jis pasikeis, jei ji stengsis. Suprato, kad tai ne jos kaltė, kaip buvo vis bandoma įteigti iš jo pusės… Jis iki šiol nesupranta, kas jai nepatiko, juk pati viską darė kaip norėjo ir ką norėjo. Žodžiu, košmaras. Dabar, kai tai perskaitėte, pagalvokite, ar to Jūs sau linkite? Tokio gyvenimo siekiate? Matau, kad jau klimpstate, nes Jums “sąžinė neleidžia”, nes “jis gali pasikeisti”… NE – tai visam gyvenimui, todėl ir rašau – BĖKITE. Niekas nepadės. Yra daug tikrų, atsakingų vyrų.
