15 metų buvau labai bloga neklausiau tėvų, labai dažnai pykdavausi ir rodydavau ožius, bet įvyko gyvenime lūžis po kurio labai pasikeičiau, net geriau pradėjau mokytis, namuose daugiau laiko praleisdavau. Manau labai laiku suprotingėjau, nes nežinau kaip viskas būtų pasikeitę. Nors mano tėvai buvo gan griežtokį, bet vistiek sugalvodavau gudrybių, kaip išeit, kaip su draugėm nulėkt kur nors. Jaučiausi suaugusi, nors toli gražu tokia nebuvau.
Vaikinai tai kažkaip tik vėliau pradėjo rimtai rūpėti, bet pirmi normalūs santykiai (kai rimtai pradėjau draugauti) buvo tik 19 metų. Ir kitoms merginoms patariu neskubėti, bus tu vaikinų, per savo gyvenimą ne viename pasimatyme buvau, bet nors nesu “nuvaryta” kaip kai kurios mano draugės, kurios “draugystes” nuo 13 metų pradėjo. Tai vat, geriausia tais metais yra nepamesti savo galvos ir nesivadovauti draugų/ių patarimais.
