Labai labai artima man situacija.
As atradau sprendima.
Tiesiog kazkada suvokiau, kad tas pats zmogus su skirtingais zmonemis skirtingai elgiasi. T.y. jei jus namuose galva, jis automatiskai tampa jusu pavaldiniu. Jei jus nesielgsite kaip galva, jis prades augti ir uzaugs iki galvos.
As pradzioje bijojau prarasti valdzia, taciau paaiskejo, kad ir man labai patinka namuose buti pavaldine.
As pradejau visokiais budais auginti jo vyriskuma ir ego. Pabrezti jo prota ir gebejimus. Net kai zinodavau atsakyma, as kreipdavausi i ji patarimo. Viesumoje sakydavau “as neiznojau, bet maniskis man labai gerai patare…”. Kai manau, kad jis nusisneka, as rimtu veidu sakau “Manai? Na tikrai, gal ir taip”. (Seniau sakydavau “nu tu ir nusisneki”. Jei padaro ka blogai, nezeminu jo, o tiesiog svelniai viska suvynioju i vata arba tyliai, kai jis nemato pataisau (pvz. isplauna indus murzinai-nieko nesakau, tyliai perplaunu kai nemato).
Vienu zodziu – jei leisite jam jaustis vyru, jis ir elgsis kaip vyras. Jei leisite jam jaustis svrabiu seimoje, jis ir jausis ir atitinkamai elgsis.
Kuo labiau ji zeminsite nurodymais, priekaistais, paliepimais, pastabomis ir t.t., tuo labiau jis virs i medvilnini skuduriuka
Beje, kai visaip kaip aukstinu saviski, as darau prielaida, kad zmonems is sono nebeatrodau tokia protinga kaip anksciau (nes mat klausiu saviskio patarimu ir pan.), taciau kas man darbo?
