Aš vis atsimenu kažkada matytą vestuvinį filmą Nuotaka visą laiką buvo susiraukusi kaip naginė ir tik retsykiais niūriai vyptelėdavo lūpų kampeliu. Žiūriu ir galvoju – kokio bieso ji tokia nelaiminga, gal ženytis nenorėjo Kol viename kadre netyčia prasijuokė ir pasirodė truputį (tik truputį) atsikišę iltiniai dantys… O mergina baisiausiai pasimetė, užsidengė burną ir toliau rūsčiai susičiaupusi vaikščiojo. Veidas jos buvo neblogas, gražių lygių bruožų. Ir keista, kad jos vyras, kuris pradžioje filmo atrodė siaubingai negražus (praplikęs, sukumpęs, atsikišusiais dantim), kuo toliau, tuo labiau ėmė atrodyti daug simpatiškesnis ir patrauklesnis už ją… Nes be paliovos šypsojosi ir juokavo Galų gale net pagalvojau – kaip toks simpatiškas vyras galėjo pasiimti į žmonas tokią surūgėlę? Ne išvaizdoje esmė ir ne šypsenoje, o kaip žmogus save pateikia
