oj tie dantys… As nuo mazens turejau dideliu rudu demiu an dvieju priekiniu dantu!!! Patikekit, nesisypsojau nei kiek. Kai buvau paaugle dantiste emesi man juos tvarkyti, uzbalinti ir tai padare, bet jau buvau atpratus sypsotis, niekad to nedariau. Dar beto mano zandikaulis taip iskrypes, kad man net sunku sypsotis. Vienu zodziu. Karts nuo karto sypteledavau, bet maniau, kad turiu pacia blogiausia sypsena. Viena karta budama su drauge bare sutikau kazkoki stebukla padariusi vaikina, kuris buvo grazuolis, mandagus, draugiskas, siltas, bendraujantis ir ziauriai daug ir graziai sypsojosi man as jam atsakiau tuo paciu. Ta nakti daug prisisokau, puikiai praleidau laika, to vaikino niekad daugiau nemaciau, bet po tos dienos nebijau sypsotis, jis mane tiesiog uzkrete, pamaciau kaip tai grazu. Manau kad ir kokia sypsena bebutu, tai graziausia ir nuosirdziausia ka mes galim parodyti. Dabar visose nuotraukose esu issiviepusi ir besisypsanti, susiradau uzsienieti vaikina, kuris sake mane isimylejo, nes visad as tokia laiminga, besijuokianti ir BESISYPSANTI. Kaip keista. Po balinimo nedariau su dantimis ir sypsena nieko, nesiryzau breketams, bet pakeiciau mastyma patariu ir kitoms tai padaryti
