Man ir teko išsiskirti, na santykiai buvo kurių buvo galima pavydėti visiems, aišku pykčio buvo, bet nerimto, visad rasdavom teisingą kelią. Bet ir man jau artėjant ties pusantrų metų draugystės ribos, santykius nutraukė jis. Širdis plyšo, nebežinojau kaip reiks gyventi, jau ir svorio buvau numetusi, nes kaip šūdas jaučiausi, draugės ta tema nekalbindavo, tiesiog pasakė ‘tu dabar verki, o vėliau pamatysi jis verks’ na pirmą mėnesį kažkaip sunkiai išgyvenau, daug bendraudavau su jo draugais, padėjo man jie daug. Bandė čiešinti, na bet pasakiau ne Na ir ką? pasirodė tamsta su įvairiais priekaištais dėl mano elgesio, pavydo scenos buvo didžiulės. Buvom susipykę labai rimtai ir man pasakė ko nereikėjo, ir visko š ten buvo įsivėlė. Susitaikėm, na bet per ‘paskutinį susitikimą’ jis verkė, jis gailėjosi, norėjo taikytis. O aš norėjau kad jam skaudėtu taip kaip man skaudėjo, sakiau duok laiko. Ir per dvi savaites viską apgalvojau, susitaikėm ir vėl. Bet nežinia kuriam gali dabar šarabanai atsisukti.
Tokia mano sunki dalia buvo, bet su laiminga pabaiga.
Autoriai patariu susirasti daug veiklos, kad nebūtu laiko apie visą tai galvoti, jums draugystė liks tik geras prisiminimas, bendraukite su daug žmonių, ištrinkite jį iš visur, telefono numerį, žinutės, visas kartu nuotraukas ir net iš fb draugų išmeskite, kuo mažiau matysite tuo geriau jausitės. Nors nežinia, gal atsitiks kaip man, sugrįš
Didelis apkabinimas ir stiprybės
