Aš beprotiškai bijojau ilgą laiką dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, tai veikė dar vaikystėje dantistų įvaryta baimė (beveik visus pieninius dantis reikėjo rauti, nes labai skubėjo lįsti nuolatiniai), antra, beprotiškai nuo mažų dienų bijau adatų – o kaip kitaip nuskausminsi. Bet kai pradėjo realiai skaudėti, vyras, žinodamas, kad bijau, ėmė neklausęs ir pas savo dantistę užrašė.
Atėjus laikui, sėdžiu koridoriuje, kojos tirpte tirpsta, kaip želinės… Pakvietė į kabinetą, o ten prieš nežinomą dantistę kaip ir gėda drebuliuot kaip mažam vaikui ir baika to skausmo buvo, o kai pasakė, kad reikės nuskausminti, stipriai užsimerkiau ir net nepamačiau tos adatos…
Visos baimės įveikiamos. Gydytojai prisižiūri dar ne to, nes, deja, profilaktiniai sveikų dantų savininkų vizitai jiems yra retas dalykas daug tokių yra, kurie tik bėdos prispausti ateina. O kad ir išgąsdintum tą gydytoją, pagalvoki, kad baisiau: valanda gėdos dėl neatsakingos praeities ar visą gyvenimą gėda dėl bedantės burnos?
