Na, visų pirma tai labai užjaučiu – aš paauglystėj su tais vėmimais buvau prisižaidus, bet paskui kažkaip sugebėjau pati iš to rato išeit. Tiesa, nerimas dėl valgymo likęs iki šiol, čia jau visam gyvenimui tas nerimas, bet veju tokias mintis šalin ir valgau normaliai (su nedidelėm pertraukom.)
Bet jei tu negali ištrūkti iš to rato – kreipkis pagalbos į psichoterapeutą, kuris užsiima valgymo sutrikimais. Tavo sutrikimas nėra gėda, nes gyvenam grožio kulto visuomenėj, kur idealas yra mergaitės nuo viršelių (tik mažai kas supranta, kad tas viršelio grožis yra su photoshopu padaromas, pati su tuo dirbu). Psichoterapeutas niekam nieko nepasakys, jie laikosi konfidencialumo, taip kad niekas nesužinos, jei pati nepasisakysi kam nors. Pati iš to rato nebeištrūksi, jei būtum galėjus susitvarkyti – jau būtum susitvarkius. Kreipkis pagalbos tik greičiau, kol nepadarei savo organizmui nepataisomos žalos.
