Žodžiu, susitikau su vienu tokiu vaikinu. Maždaug 1.70, plėšytais džinsais nors ir viduržiemis. Susitikimo pabaigoje ėjome pro kažkokį senovinį namelį, ir aš juokaudama pasakiau, kad ten gyvenu ir kviečiu jį į namus ”arbatos”
Jau beveik priėjome prie tos vietos, ir tada supratau, kad jis nesuprato, kad pajuokavau dėl savo gyvenamosios vietos (nes, kad aš čia nerimtai, taip ir nesuprato, nors ir užuominų daviau).
Sakau jam “Aš čia negyvenu” Jis žiauriai perpyko Tada sakau “Na nepyk, gali nubausti mane, jei jau taip pyksti”
Tada buvom ant kažkokio kalno nuėję. Jis pradėjo prie manęs lysti (Vėl juokų nesuprato)
Esmė tame, kad kalno apačioje stovėjo kažkoks šuo ir net ne tas žodis, kaip į mus žiūrėjo, tsg spoksojo
O dieve, juokiausi iki negalėjimo O tas, tai perpykęs buvo, ir drebėjo visas, nes pamanė, kad jau iš manęs kažką gaus
Kol lydėjo namo, tai buvo piktas, kaip velnias
