(nežinomas) (archyvas)
Turėjau aš daug gražių svajonių ir atėjo metas,kai viena po kitos jos visos sudužo. Dabar baisu kažką naujo galvot,nes atrodo vėl dėsi pastangas,viltis,svajosi,gyvensi tuo ir boom,vieną dieną viskas sprogs. Todėl dabar tas metas,kai stengiuosi pasiduot gyvenimo tėkmei,nereikalaut nieko,priimt viską,kas duota ir tiek. Nes esu toks žmogus,kad jei kažko noriu,tai tam dalykui visą save aukoju, viską atiduodu ,kad eičiau link tos svajonės. Nežinau ko vertas gyvenimas be svajonių, bet dabar nežadu naujų kurtis. Tai va, tokia skaudi manoji patirtis.
