(nežinomas) (archyvas)
Auginom kai maža buvau
Kartu užaugom nerealus draugas buvo. Gatvėj visi pacanai ratu apeidavo mus, bijojo. Bet namie šuo geras buvo. Urgzdavo tik ant girtų žmonių kieme. Vieną ką gerai pamenu – vedžiojo mama jį vakare ir įkrito į atidarytą šulinį,tai kadangi laikė šunelį už pavadažio-jis ją ištraukė. Buvo mūsų didvyris gaila bet suseno greitai (10 ar 12 metų), pradėjo nebeėsti, miegodavo daug, prasidėjo bėdos su oda (sausėdavo,pūliuodavo) tai teko užmigdyti kad nesikankintų. Dabar manau,kad jei tėvai būtų subakansavę mitybą ir visą kitą,tai būtų ilgiau gyvenęs.. na žodžiu, kai jis išėjo visa šeima ilgai dar liūdėjom. Atsimenu tik geruoju!
