Aš ir nemanau, kad lietuviai kažkokie žiaurūs žmonės ar iš tiesų abejingi. Kaip jau narė bite1 minėjo, kiek bailoki, neryžtingi, bijo apsikvailinti, prisidaryti dar daugiau bėdų, tačiau tikiu, jog dauguma nori prieiti. Bet per daug galvoja ką kiti pagalvos. Asmeniškai pati buvau patekusi į situacijas, kai šalia manęs atsidurdavo epileptikai (nuolatos, tarsi tokius traukčiau). Ir dažniausiai viskas ko reikėdavo, tai tik prieiti pirmam, tuomet ir kiti prieidavo arčiau, padėdavo. Bet visada pas lietuvius yra tas kompleksas “kas išdrįs nueiti pirmas?”. Ir aišku, praeina nemažai laiko, kol kažkas išdrįsta. Dažniausiai ir pati aš eidavau su ta mintimi, jog man baisu, jog nežinosiu kuo padėti, neturiu patirties visame tame, gal kaip tik pridarysiu blogiau ir vėliau visi į mane rodys pirštais, bet eidavau jau vien tam, kad tada prieitų dar kažkas. Tad, lietuviams reikia mažiau tos baimės.
Čia šiek tiek man primena situaciją su Švedišku stalu. Aplinkui stovi žmonės, visi žiūri į skaniausiais patiekalais nukrautą stalą, tiesiog miršta kaip nori paragauti, bet..neina. Laukia, kol nueis kažkas pirmas. Nes bijo sudaryti kažkokią ne kokią nuomonę apie save. A la “pribnėgo it išbadėjęs briedis, puolė pirmas valgyti” ar kažkas tokio. Tai ką visad darydavau – bėgdavau pirma prie viso maisto.
