Žinau, pati esu tokia, gal net blogesnis variantas, vos užmezgusi bendravimą su žmogumi, kuris man pradeda kiek patikti, gana dažnai taip būna su emocijomis: kartais visą savaitę rašau, bendrauju, rodau dėmesį, o tada kokias 10 dienų nenoriu nieko girdėti iš to žmogaus, noriu pabūti viena, kažkaip tarsi išsenku nuo jo, reikia pabendrauti su kitais žmonėmis, spėti “pasiilgti” to vyruko. Bet dėl to labai daug kas su manimi neiškenčia, daug kas tai palaiko tiesiog ignoravimu, arba kad kone taip tyčiojuosi iš žmogaus. Sulaukiu visokių įkyrių “Tai ko neberašai jau? kaip čia suprast?” ir tada taip iš viso tas žmogus tampa man atgrasus, tad siūlau nerašyti jam, neklausinėti, mat gali jį taip pat tai atstumti. Tačiau negaliu nieko su savimi padaryti, tiesą sakant ir nenoriu, dažniausiai natūraliai norisi pailsėti nuo žmogaus. Kai galiausiai suprantu, kad man jis LABAI patinka ir gal net vyksta viduje jau kažkas daugiau, nuo to žmogaus svajoju nepasitraukti. Bet pirmieji mėnesiai būna būtent tokie – smarkiai bendrauju, tuomet ilgam atsitraukiu pailsėti, vėl bendrauju, vėl einu pailsėti ir labai nesinori, kad tas žmogus prašytų bendrauti, verstų susitikti arba kvoštų, kodėl noriu pabūti viena..
