Hei, vaikine, bet pagalvok ar toji mergina tavimi džiaugtūsi, didžiuotūsi, žavėtūsi, jei mestumei mokslus, taip suskystumei, pamažu pradėtumei save marinti, išsiderinti kaip asmenybė..? Šitaip jos nesusigrąžinsi, tik dar labiau priversi ją manyti, kad esi silpnas, nevertas jos, mat atsainiai meti mokslus, neatsiliepi tėvams, ignoruoji džiaugsmą.
Įsivaizduoju tavo skausmą, pati tokį turėjau, kai atrodė, kad galėčiau nieko nedaryti šiame gyvenime, tik miegoti, nes tik miegas labiausiai panašus į mirtį, kai dingsta laikas, nieko nebesinori daryti, eiti, šnekėtis. Tačiau viena yra ką darau aš ir kaip tai matau, o kita, kaip tai mato žmogus, dėl kurio taip elgiuosi. Man tai atrodo svarbu, rimta, baisu, o jam, pripažinkime, gana…juokinga. Kuo labiau smengi žemyn, tuo proporcingai jam viduje tarsi pasitvirtina faktas, jog “šis žmogus iš tiesų per daug silpnas, su juo santykiai nelabai kur progresuotų, nes tai aš turiu jį gelbėti, jis pats negali savęs išgelbėti, kam man reikia tokio žmogaus? Tai daugiau našta.”, mat jis neišgyvena tavo skausmo, jis jo nesupranta. Gali grąsinti mirtimi, gali ir numirti – tai suveiks tik priešingai..
Manau, kad turi tęsti mokslus ir judėti į priekį. Ne dėl kažkokios kitos merginos, o kad ir dėl tos pačios merginos kurią myli. Pasiek kažką. Parodyk, kad esi stiprus vyras, kokio jai ir reikia. Verk, daužyk sienas, bet judėk į priekį. Jei kiekvienas žmogus po nesėkmės viską mestų, mes dar iki dabar sėdėtumėme viduramžiuose prie žvakės šviesos.. Linkiu tau didžiausios sėkmės, tikiu, jog ji yra aplink tave, bet jos nepastebi, tad linkiu pastebėti ne tik blogį, bet ir gėrį.
