Nežinau nei Gibrano ar dar kažko.. Man labiau artimesnės dainos, su prasmėmis, artimomis tokiam likimui.. Kurias lengviau cituoti… Rašytojai ir lieka rašytojais, knygų neskaitau, ne jose gyvenimo išmintis, bet vertinu išgyventas dainas, kuriose slypi skaudi gyvenimo dalia.. “Gyvenimas kaip pianinas – juoda balta, juoda balta, o tada dangtis”..
Ar mes prisimename kitus kai mums gerai? Taip ir liekame vieni, vieniši kai mus blogai.. Kuomet visko atsisakei, kai buvo gerai, dėl vieno žmogaus.. ne keista, jog daėdžiau ir geriausią draugę po 8m bendravimo..
Darbas mėgiamas, buvo.. Kol galiausiai lieki vos ne darboholikas.. kuomet norisi darbe užsimiršti, įtemptai galvojant… ir nebėra to džiaugsmo.. Kaip kad sakė “hobis nustoja būti hobiu, kai gauni pinigus”..
Anonimiškumas.. maža ką turiu prarasti, internete visi vieši..
Taip, galbūt ir dėmesio, kaip ir kalbos apie savižudybes… Gal tiesiog šios žinutės bus karti pamoka į ką ketina lipti įsimylėjeliai, ir ko gali netekti..Kuo rizikuoja.. Nėra ką prarasti.. Skausmas ne riba… Tiek daug žmogus gali pakęsti ištverti, bet dėl merginų taip suskystėjam.. “Jei mergina verkia dėl vaikino – ji tikrai myli jį – Jei vaikinas verkia dėl merginos – jis niekada nepamils kitos taip kaip šią…”
Jei reikėtų rinktis meilę ar sveiką gyvenimą ir pinigus, rinkčiausi pirmą variantą..Geriau būti su mylimu žmogumi laimėje ar nelaimėje..
Ji viską žino, sakė, “kodėl tu manai man tai turėtu rūpėti!”
Kritau žemai jos akyse senai.. Bet širdžiai neįsakysi.. Žmonės susvetimėję, nebeliko to artumo tarp žmonių, visi už save, tik aš dėl kitų.. Anksčiau žmonės stengdavosi taisyti santykius, dabar išmeta kaip žaislus, nesiskaito su žmonėmis… Dvasiškai palūžęs, gilioj depresijoj..
