Dažnai teko girdėti “suprantu”, “pasimirš”, “ne pirma ir ne paskutinė”.. Kad ir buvo ta 3m draugystė, aš jos niekad ir nepamiršau, man nuolatos primena sienoj skylė… tačiau ši, nors ir trumpa, bet labiau prasmingesnė draugystė buvo.. Ir galiu pasakyti ranką prie širdies pridėjęs pasakyti, prisiekti kas man brangiausia, jog tai ir yra MEILĖ, aš ją myliu, kad ir kiek nuoskaudų buvo.. Su ja gyvenau, adrenalinas, kuris verčia judėti į prieky, užgniaužia kvapą, kai mėgaujiesi buvimu su žmogumi, kuomet net nereikia žodžių, atrodo gali suprasti be žodžių.. Planuojama ateitis, dirbama abiejų labui.. Bet viskas žlugo.. Nebėra ateities, dar viena… prarastis..
Jei manot, jog tai pasimirš, tai kam nuo to geriau paskui bus? Juk jūs irgi nenorit vaikino, kuris būtų ant panelės dėjęs, dėl tokios skaudžios praeities? Nejau aš tiek pasenau, ir niekam tokie nebereikalingi?
Nuoširdumas šiais laikais nebėra vertybė..
Tiesiog nebematau prasmės dėl ko stengtis, niekad negyvenau dėl savęs, nesu savanaudis… Per sunku ištverti… Ir miestas, aplinka nebemiela.. Norisi užsidaryti savy, pabėgti iš kur atvykęs, niekam nekliudomam ir pasitraukti..
