(anonimas) (archyvas)
Tik nežinau kaip man susitaikyt, kaip pamiršt… Atrodo vaikinų dėmesio apstu… Kad ir dabar, grįžau iš draugų, atrodo gulk ir miegok… BET. Susipažįstu su vaikinais, dėmesio daugiau nei kažkada buvo, bet niekas man vis vien neatstoja to, kas mano širdyje. Vienas beprotis, bet dėl jo aš galėjau padaryti bet ką… Tiek daug visko bendra pas mus, tėvai jau kartu švęsdavo šventes, planavo mūsų vestuves, planuose buvo mažylis, dievinu vaikus… O dabar.. Nulis dėmesio iš jo, nulis žinių, ko man labiausiai reikia. Kartais norisi tiesiog numirt, kol galiausiai pagaili viso savo gyvenimo. Dieve, kažkokia beprotybė…
