Merginos, prašau patarimo. Praėjo jau dvi savaitės mirtinos tylos. Per jas susigadinau sveikatą, užpuolė depresija, tikriausiai patyriau persileidimą ( vieną dieną daug nukraujavau, vėmiau, alpau, beprotiškai skaudėjo pilvo apačią, ko tik nebuvo… tada išsivaliau. Ir žinot, jis tai sužinojo, perskaitė mano ir draugės žinutes, kuriose apie tai kalbėjom, tačiau vis vien į mane nei nesikreipė, nei nepaklausė kas man ir kaip jaučiuosi). Viską išgyvenau viena. Tarp keturių sienų… Jam, kaip matau – vienodai. Draugės tik ir kalba, kad viską pamirščiau ir gyvenčiau toliau. Turiu gerbėjų, kurie vis kviečia kavos, susitikti ir pan. Kaip jūs manot, ar man dar laukti? Su kiekviena diena jaučiuosi vis stipresnė, tačiau bijau, kad neatrodyčiau, jog tik išsiskyrusi bėgu pas kitus… Nors prisipažinsiu, vyriško prisilietimo man labai reikia, baigiu išprotėti, o mano gyvenimo žmogus šitaip į nieką nereaguoja – po truputį sutinku su draugėm, kad jau metas pagyventi tik sau… Juolab tai pirmoji meilė. Meilė nuo 16-kos. Jokios patirties ir jokių linksmybių…
