(nežinomas) (archyvas)
Mane vieną vasarą tėvai išvežė pas močiutę, bet močiutė tada ligoninėj gulėjo – atseit, man reikėjo namus saugot. Kad nebūtų liūdna, tai pasiėmiau ir šunį. Nemažą. O ten pastoviai tokia bobulė bjauri ateidavo, gal jos draugės su mano močiute, o gal pamiršta kur namai jos, velniai žino. Bet ateidavo pastoviai ir nei beldžiasi, nieko. Galiausiai sėdžiu sau ramiai prie pc, girdžiu gailiai rėkia kažkas: “Paiiiiiimkit šunįįįįįį….”
Nu, tai pinda, ko nesibeldi. Po kurio laiko nustojo lįst į svetimus namus (rakindavausi tik nakčiai, nes taip įpratę kaimiečiai.. ). Ir ačiū dievui, nes užknisdavo klausytis, kaip jai gyvenime nesiseka, visi vagys, seime durniai ir panašiai…
