Ačiū ir už tokią nuomonę. Sutinku, reikia realiai mąstyti, nesuteikti vilties absoliutiems nevykėliams, bet negaliu pritarti. Jei neklystu, buvo ne 15, o tik 10 važiavimų (visgi 15) Ir – aš neminėjau, kad negaliu išvažiuoti į gatvę, nėra taip, kad patirčiau didžiulį stresą. Jei būtų buvęs kitas instruktorius, gal daugiau mokėčiau. Tiesog jau seniai neturiu galimybės to daryti. O gabaritai taip, svarbus dalykas, bet žinau, kad ne man vienai kyla problemų, jei kita mašina. Taip, turbūt nesu fiziškai gera vairuotoja, bet manau, kad reikia bandyti, ir gal tapsiu geresne? Nors neatmetu, kad po didžiulio nesėkmingų bandymų skaičiaus galiu pasiduoti. Čia pat MD yra merginų istorijų, kaip jos gavusios teises vis dar bijo, bet su laiku turbūt tobulėja.
Kam man reikia į kelią? Galbūt būsiu vieniša moteris, nebus kas mane su mašina paveža; mėgstu būti savarankiška. O bent jau pareigos jausmo ir atsakomybės prieš kitus eismo dalyvius man netrūksta.
