“Sudaužytas veidrodis. Žmonės nuo seno įtariai žiūrėjo į nuosavą atvaizdą bet kokiame atspindinčiame paviršiuje ir tikėjo, kad dalis sielos persiduoda vaizdui. Sudužęs veidrodis tą vaizdą dar labiau suskaido į daug mažų gabalėlių, taigi ir žmogaus gyvenimas bei jo siela gali „subyrėti”… Pirmieji veidrodžiai buvo ypač retas ir brangus daiktas. Sudaužyti jį jau savaime buvo tikra „ekonominė“ nelaimė. Imta tikėti, jog veidrodis gyvenimą į šukes paverčia net 7 metams! Tokį ilgą periodą prietarui suteikė senovės romėnai. Jie tikėjo, kad žmogaus kūnas atsinaujina kas septyneri metai. Sudužęs veidrodis šį gyvenimo ciklą pertraukia, todėl reikia pralaukti net 7 metus, kad kūnas iš naujo susijungtų su siela. Tiek ilgai laukti nenorintiesiems buvo rasta išeitis. Sudužusio veidrodžio šukes reikia septynioms paroms sumerkti į vandenį kartu su kvarcu, akvamarinu ar deimantu. Praėjus skirtam laikui, vandenį išpilti, šukes išmesti, o brangakmenį pasilikti. Tačiau netekti jo būtų dar viena nelaimė…”
Šaltinis:
Šiaip esu laimingas žmogus, nes prietarais netikiu, ramiausiai išmesčiau ir net nesusimąstyčiau
