Blem panos… Liepos men butu 6 metai, kai mes kartu. Tie santykiai tokie komplikuoti buvo . Nors suprantama, man 15, jam 18 beeet as isaugau ir kazkaip pasikeite poziuris i viska. Atrodo subrendom ir viskas kitaip: tokie skirtingi… Buvom ir nutrauke santykius, bet per sias kaledas jis sako bunam, negalim vienas be kito. Planavom gyventi, susituokti kita vasara. Bet tas skirtumas tarp musu: as tokia tikrai su charakteriu, nagla ir pan. O jis ramesnis, issilavines ir t.t. Man truksta is jo vyriskumo, atsakomybes, tokio tvirtumo. Tai jausmuose pasimetes, tai tas, tai anas. As santykiuose kaip vyro vietoj jauciuos Nesijauciu saugi. Na nepratusi po isisikyrimo prie tokio tipo vyru. ir jis sako, kad as per metus laaaabai pasikeiciau. Na taip, atsiduriau visai kitoj aplinkoj, viskas pasikeite ir dabar i gyvenima kitaip ziuriu. Tai jam matai tokia netinku, sako as tau ne koks mafijozas…
Stengiausi del musu, tikrai nuosirdziai… TIKRAI. Tik kad neliko tai ivertinta. Siandien sueme toks pyktis, isiutis – net is palangos su mikriuku grizau. Pasakiau, kad nebeturiu jegu ir negaliu gadintis nervu, nevertini, ka turi. Jo atsakymas toks cinskas buvo…
Atsiprasau, kad isiverziau i sita tema, bet po anonimu sleptis nesiruosiu. Nerisliai gal viskas, bet rankos dreba…
