22 metų aš irgi prastai atrodžiau. Net dabar randų turiu. Tai nebe rimta problema, nes užtenka plono pudros sluoksnio, galiu nešioti trumpomis rankovėmis marškinėlius. Kažkada tai buvo mano svajonė. Oda keičiasi, todėl siūlau tikėtis gerų pokyčių ateityje. Dabar gyventi irgi reikia. Spręskite problemą makiažu, procedūromis, bet jeigu neišeina pasiekti idealių rezultatų, negraužkite savęs, nes viską, kas įmanoma, padarote. Galima dirbti gamyboje, ne su žmonėmis bendrauti. (Aš taip ir dariau). Žmonių juk įvairių būna, taigi galima sutikti nuoširdų ir supratingą vaikiną. Kitos merginos rašė, kad joms pasisekė tokius rasti, na man būnant 22 metų nepasisekė. Jeigu dabar nesiseka, žinokite vėliau pasiseks. Nebūna gyvenimas vienodas.
Svarbu suvokti realybę. Atrodžiau blogiau negu autorė ir supratau, kad padavėja Palangoje nebūsiu. Ką gi, siuvykloje įsidarbinau vasarai. Susidūriau su vaikinais, kurie pasibaisėdavo ta mano oda. Ką gi, suprasdavau, kad žmonėms gali būti nemalonu. Bendravau su tais, kurie priėmė mane tokią, kokia esu. Marškiniai visada būdavo ilgomis rankovėmis arba savaiminio įdegio kremais jas tepdavau. Prisitaikiau prie situacijos, kada to reikėjo.
