Na, man jau arti 30-ies, o aš gyvenu viena, sau, dėl savęs ir dėl man brangių žmonių – draugų, kuriais galiu pasitikėt šimtu procentų ir kurie žino, jog to paties gali tikėtis ir iš manęs. Nesu nei stora, nei baisi, nei dar kokia būsima stereotipinė senmergė, atvirkščiai, vyrų dėmesio man netrūksta, ir galbūt kada nors gyvenime norėčiau būti su vyru, bet tik tokiu, kurį pati išsirinksiu, neverčiama kažkokio mistinio biologinio laikrodžio ar visuomenės spaudimo. Vyras vyru, o aš vaikų turėti neketinu, todėl jei su kuo nors šviečias rimtesni santykiai, iškart perspėju. Yra buvę, kam užkliuvo, yra buvę, kam nesvarbu, o kam ir pliusas.
Neturiu motinystės instinkto, neturiu, ir kažkaip kalta nesijaučiu. Bet nemėgstu pasisakyti tokiose temose, nes labai daug tokių, kurios mėgsta pasisvaidyti “tai kokia jūs moteris?” “Jūsų gyvenimas bus beprasmiškas, jūs egoistė”, “Nerasit tokio vyro, kuris vaikų nenorėtų”, o būna dar ir tokių, kurios drebia “man tai šlykščios tokios, kurios vaikų nenori…” Ir panašiai. Anksčiau dar ginčydavausi, dabar net nematau prasmės. Pasikandžioti galėtų abi pusės, atsirastų tų argumentų, paskanintų įžeidimais ohoho, bet kodėl, kokia prasmė rietis dėl to, kaip pasirenka gyventi kitas?
