kol jaunos, kol pulkas netekejusiu ir neturinciu vaiku draugiu salia, viskas gerai, galima gyvent ir be vyro dziaugtis laisve, jaunyste, kelionemis, laiku sau (isvis klausimas ar galima gyvent be vyro skamba keistai, zinoma, kad galima), bet laikas bega, drauges isteka, isvaziuoja i uzsieni, i kitus miestus, buna uzsiemusios su savo vyrais, vaikais, atsiranda joms jau ir vyro kompanija, va tada pasijauti vienisa. Drauges tau nebeturi laiko, tau jau nebe 18lika ir net nebe 40, gimineje jau net nebekreipi demesio kai tave vadina senmerge, senatveje lieki vien. Kad ir kokia butu savarankiska, issilavinus ir veikli moteris, manau kartais jai norisi pasijausti silpna ir but apkabinta stipriu vyrisku ranku, norisi voliotis lovoje nevienai, norisi but palepintai. Cia tik mano pamastymai, kiekvienas zmogus individualus (gal kai kurie nemegsta apsikabinimu, juos vargina kito zmogaus buvimas salia ir pan) ir jis gyvena kaip jam patinka.
