Aš labai darnioje ir laimingoje šeimoje augau, bet man patinka būti vienai. Visada patiko, net vaikystėje laukdavau, kai būsiu viena. Nors šiaip bendrauti tikrai mėgstu, visada turėjau ir turiu daug draugų, bet gyventi patiko vienai. Beje, šeimą turiu (sūnų, vyrą), bet puikiai suprantu, kad sūnus (jis jau pilnametis) ilgai kartu negyvens ir neketinu jo įsikibus laikytis, senatvėje tikrai nemanau, kad gyvensim kartu – laikai visai kiti nei mūsų senelių ar net tėvų, nelabai kas nori gyventi kartu kelios kartos. Tiesiog keičiasi visas gyvenimo būdas ir ateityje bus visiškai įprasta. Gal sūnus emigruos, gal šiaip daug keliaus, o gal ir ne, bet jei sukurs savo šeimą, tai tikrai nesėdės su mumis, o bus su savo šeima (ar drauge) ir aš tai normaliai priimu. Su vyru tikiuosi nugyvent gyvenimą kartu, jį labai myliu, man su juo gera, bet nemanau, kad man būtų baisu vienai gyventi. Būtų liūdna, bet nemanau, kad nesugebėčiau būti laiminga.
