Buvo šnekėta ir apie ateitį, tai sprendžiant iš jo pasakymų, tai susidaro toks įspūdis, kad jam šeima nėra pirmoje vietoje, jis pirma nori susikurti sau pagrindą ant kurio galėtų gyventi, o tik po kelių metų galvoti apie rimtus santykius. Pati aš irgi esu mokslo ir karjeros žmogus, tikrai nesinori nei tų vaikų nei ūkio ateinančius metus, bet blemba… nu norisi kažkokį statusą turėti,ir su tėvais supažindinti. Juk niekas neverčia vaikus auginti :/ Kiek teko bendrauti su jo draugais, tai girdėjau, kad jis pats apie mane labai daug pasakoja savo draugam, vis geru žodžiu mini ir patys draugai jau priėmė į bendrą draugų ratą kaip “savą”.
Nesuprantu, ar čia toks žmogaus tipas kuris bijo įsipareigojimų (nors realiai niekas nepasikeistų, tik man ramiau ant širdies būtų) ar tikrai žmogus naudojasi ir laukia tos vienintelės ir pasakys man VISO DAUGIAU NEBE SUSITIKSIM Ko labiausiai gaila šioje situacijoje, tai laiko kurį skiriu šiam žmogui.
