man buvo taip, kad as per ilgai laukiau.. kaip ir jus, tikejausi, kad kazkas ivyks, pasikeis, gal cia tik tokia santykiu krize, taip pat norejau tos laisves, bendravimo nesuvarzyto su kitais vaikinais… o dar vienas buvo irgi toks simpatukas salia, kuris mane labai zavejo, bet taip pat tam trukde faktas, kad buvau isipareigojus. Na zodziu, identiskai viskas ir galiausiai gavos taip, ko iki siol sau neatleidziu, kad pasitaike proga, aisku ir alkoholis prisidejo, bet ir pati nebuvau sveiko proto praradus, kad isdaviau savo vaikina… aisku nekalbu apie ,,vidines” musu problemas, bet tai siaubingas dalykas, iki dabar sirdi skauda, kad taip negraziai viska uzbaigiau, kad ir kokie tie santykiai buvo, bet jis nenusipelne to. tad reziume: ko labiausiai gailiuos, tai kad nenutraukiau santykiu tada, kai jau jauciau abejones ir kad tiek laiko dvejojau
