Oi, šypsena atsiranda veide iškart, kai pagalvoju apie savo pirmąjį bučinį
Su tuo vaikinu buvom labai geri draugai, vėliau kažkaip bebendraujant jau ir simpatizuot vienas kitam pradėjom. Nors jis kuriam laikui į užsienį išvykęs buvo, bet bendravom ir toliau. Kai vasarą parskrido atostogoms, jau pirmą vakarą susitikom, labai ilgai vaikščiojom lauke, kalbėjomės daug, bet galvoj jau ištisai kirbėjo ta mintis: ” tai ar pabučiuos mane šiandien pagaliau ar ne?”
Dabar kai prisimenu, tai juokinga šiek tiek, nes šiaip jis tikrai nebuvo iš droviųjų, o tąkart, kad išdrįstų mane pabučiuot, mat kokį pretekstą reikėjo susigalvoti : jau lydėjo jis mane link namų, apie kažką kalbėjom ir taip staiga sako: “pala truputį, man batas atsirišo”. Atsitūpė jis rištis to bato, aš stoviu priešais,laukiu kaip niekur nieko. Po to atsimenu tik pamačiau, kad stojasi jau šypsodamasis ir artėja prie manęs, iškart supratau, kas laukia, galvoj pasidarė tuščia kaip puodynėj, jauduliukas pagavo ir tik spėjau pagalvoti: “o ouuu, o ką dabar daryt?”
Tokiu gražiu metu viskas įvyko: naktį, po žvaigždėtu dangum. Net kojos linko iš tos laimės, labai gera tada buvo ir dabar dar kaskart šypsaus apie tai pagalvojus )
