žinot, aš pamenu savo situaciją, šiek tiek panašią į Jūsų podukros. niekuomet neturėjau tėvo, o mama turėjo ilgametį draugą, su kuriuo jau planavo gyvenimą kartu. oi, kiek vargų su manim buvo…. aš juos ir specialiai supykdydavau, kad tik mūsų namuose jo nebūtų. visko buvo. bet kai pažiūriu iš šių dienų perspektyvos, matau, kad visa tai darydavau ne dėl to, kad būtent tas žmogus man nepatiko, o dėl to, jog jaučiau, kad be mamos daugiau nieko neturiu ir nenorėjau, kad ją kas iš manęs atimtų… gal ir jūsų podukra taip jaučiasi. kaip suprantu, ji paauglė, iš viso to išaugs tikrai, visą gyvenimą taip nesitęs… na, bent jau iš savo patirties taip sakau.
aišku, mano situacijos atomazga kiek kitokia, mano mama su juo taip ir neapsigyveno, nes visgi paaiškėjo, kad tas žmogus buvo visai kitoks, nei mama galvojo ir matyt dabar mano toks paauglystės elgesys ne tiek smerktinas, bet vis tiek. tokie dalykai išaugami, ypač tai dingsta atėjus laikui kelti sparnus nuo namų, važiuoti mokytis ir pan.
sėkmės Jums ir stiprybės
