Žiūrėjau ir skaičiau, ir visų pirma, ką noriu pasakyti, jog reta pasaulyje tokių žmonių kaip Augustas Votersas. Manau, tokių net nėra. Va čia asmenybė, kuris tikrai nenusipelnė tokios ligos kaip vėžys. Turiu galvoje, ta jo metafora man tikrai paliko įspūdį. Ir jo prisipažinimas Heizelei Greisei, kad jis ją myli, buvo įspūdingas. Vaikino vaidyba visiškai užpildyta, aš nematau spragų. Dėl Shailenės dar galėčiau pasiginčyti, bet ji taip pat buvo nuostabi. Iš pradžių dar skeptiškai žiūrėjau aš į tą filmą, tikrai netikėjau, kad jis prilygs knygai, nes ji buvo kažkas tokio, ko tikrai nerasi ant kiekvieno kampo. Bet jeigu ne puikiausiai parinkti aktoriai, filmas būtų tinkamas pažiūrėti šiaip sau. O dabar drąsiai rekomenduoju kiekvienam. Ypač tiems, kuriems nepatinka skaityti, tai bent jau pažiūrėti pats tas.
Šį filmą žiūrėsiu tikrai ne vieną sykį, lauksiu kol atsiras internete ir būtinai parsisiųsiu nors ir angliškai. Nežinau, gal man tokį įspūdį paliko dėl to, nes žiūrėjau kine, bet vis tiek… Gilus filmas, tikrai. Buvo ir juoko akimirkų, ir liūdesio, per kurias dauguma žiūrinčiųjų kine verkė kartu su aktoriais, bet aš buvau viena iš tų nedaugelio, kuriems susikaupė ašaros akyse, bet neišriedėjo. Skaitydama verkiau, žiūrėdama – ne. Tiesiog taip jau gavosi.
Nemoku išreikšti to jausmo, kuris sukilo pažiūrėjus. Tačiau kaip ir Heizelė Greisė, kuri labai norėjo sutikti savo mylimos knygos autorių Van Hauteną, taip ir aš žiauriai norėčiau sutikti John’ą Green’ą. Iš esmės juk jis parašė tuos žodžius, kuriuos ištarė aktoriai, ir kurie man paliko įspūdį
(Rašiau atsiliepimą savo bloge, tai perkopijuoju ir rašau čia)
