Na,tikrai nebūdavau visą parą terorizuojama, taip tikrai neišgyvenčiau. Būdavo momentų, kai pasikalbėdavom. Per gimtadienius/Kalėdas gaudavau dovanų, bet aš jaučiau, kad tai niekada nebuvo nuoširdu. Jaučiau, kad mama net ir apkabinus mane (kas tikrai labai retai būdavo) , tai darydavo tikrai ne visai nuoširdžiai. Nesakau, kad ji manęs visiškai nemyli, nors pirmoje žinutėje taip ir išsireiškiau, tuomet būtų atidavus mane ir neauginus. Bet vistiek jaučiu iš jos pusės šaltumą. Daugiau prisimenu blogų akimirkų. Kuomet su seserimi atvirai mane nulinčiuodavo akimis ar pasmerkdavo už kokį menką niekelį. Atrodo, kad ji atlikdavo mamos rolę, nes taip REIKIA, o ne todėl, kad ji to nuoširdžiai norėtų. Dabar su mama jau kurį laiką siaubingai pykstamės dėl tėčio. Ji žino, kad aš stengiuosi jį susirasti, todėl dabar ji atvirai demonstruoja savo neapykantą man.
