Mokykloj tik ir svajojau išvažiuoti studijuoti į UK. Mintyse buvo IELTS egzaminas, dar ėjau privačiai mokytis anglų paskutinius du metus, bet taip ir neišvažiavau dėl trijų priežasčių:
maniau, kad mano 12 klasės pažymių neužteks įstojimui (gavosi taip, kad per plauką ir kvailus mokytojus praradau galimybę gauti raudoną diplomą);
pati neapsisprendžiau, kur noriu stoti, o motyvacinio laiško gi reikia- kaip man jį rašyt, jei viskas man patinka?;
ir šeimai būtų buvę labai daug išlaidų. O gyvenu tik su mama ir močiutės pasiaukojimu
Dabar, metus prastudijavus LT, visgi gailiuosi, kad neišvažiavau. Kažkokia baimė mane apėmus, kad nedrįsiu išvažiuot baigus studijas arba kas nors “pririš” mane čia. Bet kita vertus- pasikeitė mano užsienio kryptys, tai tuos likusius metus bus dirbama link to. Išmokt kalbą, susitaupyt pinigų tiek, kad užtektų šiokiam tokiam gyvenimui pradžioje ir tikiuosi, kad tai neliks rožinėm svajonėm.
Lietuvą labai myliu ir nekeikiu, nevažiuočiau iš šalies dėl mažos algos (kitoms netaikau, darykit ką norit ), bet kadangi keliavau nuo vaikystės, kažkaip Vakarų Europos žmonių mentalitetas, kultūra man priimtinesni. O ir šiaip, tokio “valkataujančio” tipo esu, tik ir norisi dingt iš namų, iš savo komforto zonos, bėgt nuo to, kas man pažįstama į svetimą erdvę.
