O, gera tema
*jeigu matai, kad turi geriausią, niekada neieškok geresnio, nes gyvenimas pakiš blogiausią.
*Vienas psichologas pradėjo seminarą pakeldamas 500 litų sau virš galvos. Auditorijoje buvo apie 200 žmonių. Psichologas paprašė tuos, kurie nori gauti šiuos pinigus, pakelti ranką. Visi pakėlė rankas.
„Prieš atiduodamas šią kupiūrą kažkam iš jūsų, dar kai ką su ja padarysiu“, – tęsė psichologas. Jis sulamdė ją į gniužulą ir tada paklausė vėl, o kas dabar nori gauti šiuos pinigus. Visi vėl pakėlė rankas.
„Tuomet“, – tarė jis – „aš dar kai ką padarau“, ir metęs kupiūrą ant grindų, šiek tiek patrynė ją savo batu į nešvarų paviršių ir iškėlė visų dėmesiui suglamžytus, purvinus pinigus.
„Na, kas dabar vis dar nori juos gauti?“. Ir vėl visi pakėlė savo rankas.
„Mieli draugai“, – pasakė psichologas – „ką tik, jūs gavote vaizdingą pamoką. Nepaisant viso to, ką aš dariau su šiais pinigais, jūs vis dar norėjote juos gauti, nes jie nebuvo praradę savo vertės. Tai buvo vis dar tie patys 500 litų. Mūsų gyvenime neretai atsitinka, kad iškrentame iš balno ir atsiduriame sutrypti gulėti ant purvinos žemės. Paprastai, tada, mes pasijuntame niekam tikę ir beverčiai. Bet išties… Yra visiškai nesvarbu, kas jums nutiko ar gal dar nutiks, kaip tik be tryps gyvenimas, jūs niekada nepraraskite savo vertės. Kokie švarūs ar purvini, lyginti ar glamžyti bebūtumėte, jūs visada išliksite brangūs tiems, kas jus myli“
*Pragyvenk 24 valandas niekuo nesiskųsdamas, ant nieko nepykdamas ir būdamas patenkintas kiekviena valanda, minute. Po to pragyvenk taip dar 24 valandas… O po to stebėk, kaip pradės keistis tavo gyvenimas.
*Moteris kantri. Ji gali ilgai laukti. Tikėtis. Pykti ir atleisti. Nes ji moteris. Bet nepiktnaudžiaukite tuo, ir juo labiau nepripraskite. Nes ateis akimirka, kai ji paprasčiausiai paliks jus – ir kūnu, ir mintimis. Ir išeis nepasakiusi nei žodžio. Kam dar kažką sakyti, jei ilgą laiką jos negirdėjo.
*Skambutis sudrumstė nusistovėjusią jo gyvenimo tylą.Ekrane jis išvydo jos numerį.Atsidusęs,lėtai pakėlė ragelį. -Klausau.-Iš garsų jis suprato,kad jį mašinoj ir lekia dideliu greičiu. -Labas.- išgirsta ,tylų ir nualintą balsą. -Kiek pamenu aš prašiau tavęs daugiau man neskambint ir nerašyt. -Atleisk..Tiesiog..Tiesiog aš norėjau pasakyt,kad tave myliu ir ..supranti be tavęs man nieko nebereikia daugiau..Aš tiesiog norėjau,kad tu tai žinotum..Nors koks dabar jau skirtumas-jos balsas nutilo,jis suprato,kad ji verkia. -Kur tu esi?-jis kažkodėl sunerimo,pažvelgė į laikrodį..puse keturių ryto. -Aš ant tilto…Kol kas. -Važiuok namo,negerai tokios būsenos,tokiu metu po miestą važinėti. -Aš nenoriu namo..Aš niekur nenoriu..Kaip tu nesupranti,man nieko nereikia be tavęs..Aš nieko nenoriu.-Ji nutyla. -Dabar jau tai nebesvarbu..Aš norėjau tik atsisveikint.Atleisk man už viską.Ir nekaltink savęs dėl nieko. Jis pašoko nuo lovos. -Kaip tai atsisveikint?Tu ką.. išvažiuoji?-jis rėkė į ragelį. Jam pasirodė,kad išgirdo,kaip ji nusišypsojo. -Aha išvažiuoju..amžiams. Jis suakmenėjo iš iš visų jėgų prispaudė ragelį prie ausies. -Nedaryk šito.Meldžiu.Kvailute,pradėkim viską iš naujo.Nori aš dabar atvažiuosiu,tik nieko nedaryk. Tik rageli jau girdėjosi siaubingi garsai.Dužiai ir jos klyksmas. Jis klausėsi šių garsų,o iš akių pasipylė ašaros.-Kodėl,kodėl tu taip… Jam atrodė,kad kažkas ką tik išpjovė širdį.Jis lėtai atsisėdo ant lovos ir lyg mažas vaikas pravirko. Jis pabudo.Aplinkui buvo tamsu.Naktis.Pagalvė buvo peršlapusi nuo ašarų.Jis pažvelgė į laikrodi..penkios. Drebančiomis rankom peržiūrėjo skambučių žurnalą..Jos numerio nebuvo. Negi visa tai aš sapnavau.Siaubingas košmaras. Jis surinko jos numerį. -Klausau..-išgirdo apsnūdusį balsą. -Mažyt..Aš tave pažadinau? -Pažadinai..Bet tai nesvarbu..Kažkas atsitiko?Dėl ko skambini? Tarp mūsų atrodo viskas baig.. -Aš..aš tiesiog norėjau paklaust..Gal galim pradėt viską iš naujo?
