Teisės niekas negali atimti, tik kad manau teisė čia jau ne prie ko… Tokiose painiose ir daug nieko nežinančių žmonių liečiančiose situacijose gali tik jausmais, o ne kodeksu vadovautis. Nes jei autorė daužydama sau į krūtinę ir rėkdama kad turi tokią teisę apsireikš į šeimą, kurios dalimi tikrai nėra, tai didesnė tikimybė, jog sukels daugiau ašarų nei džiaugsmo visiems, kuriuos tai liečia… Klausimas ar verta rizikuoti tą skausmą sukelti kitiems dėl savo teisių.
Taip, teoriškai tėvas padėjo pamatus šeimos sugriūvimui prieš tuos 20 ar kiek metų (nežinau kiek autorei), bet iki šiol jis vis tik su ta šeima tebėra, ir žmonos bei seserų manymų šeima tikrai ne sugriuvusi. Jos irgi turi teises – į ramų gyvenimą, pavyzdžiui…
Nėra viskas taip paprasta.
