Užaugau su rusų mėlynąja: gavau pirmoje klasėje, palaidojome, kai pradėjau pirmą kursą. Simboliškai…
Tai tiesa, charakterį šios katės turi ir jų kaip nori kur nori tikrai nepastumdysi. Bet kad būtų agresyvios, kerštingos, hiperaktyvios – tikrai ne (pažinojau ir jos mamą – charakteris toks pat, kaip maniškės). Dėl vaikų – pati tikrai nepuls, bet tampoma nelabai tikiu, kad leisis. Maniškė slėpdavosi, jei svečiai būdavo su vaikais. Taip, ji nebus labai draugiška nepažįstamiesiems, bet savus mylės ir bus ištikima iki grabo lentos.
Aš niekada, niekada nepamiršiu, kai mano mažajai išoperavo vėžį. Pagyvenusi katė jau narkozę sunkiai priėmė, lėtai gaiveliojosi, stresą baisų kentė… Bet jau pirmą naktį paguldyta į guolį ten neliko, nors ties kiekvienu žingsniu plumptelėdavo ant žemės, kojelės visai nelaikė… Nešiojau ir nešiojau atgal į minkštą guolį pusę nakties, o ji vis atkakliai nepajėgdama bandė eiti – nesupratau, kur, nes maistas, tualetas – viskas priešingoje pusėje buto… Galų gale supratau, kas vyksta: vos bepajudėdama ji darė viską, kad pasiektų mane. Įsikėliau į lovą, ji iš paskutinių jėgų greitai tep tep tep, šlumšt ant pagalvės – ir nurimusi užmigo… Dievaži, pravirkau dabar viską prisiminusi, o prabėgo jau penkeri metai. Ilgiuos…
