Tai, kad pavydėtina tos moters pabaiga, jei lygint su skausminga priešmirtine agonija (kas ją matę, manau, supras).
Sunkiau kalbėti apie, tarkim, kūdikius. Teko girdėti apie berniuką, gimusį su rimtais sklaidos defektais, smegenų vandene, rimtu protiniu atsilikimu, inkstų nepakankamumu ir dar dideliu paku ligų. Prognozės visos nieko nežadančios, bet štai jau technologijų ir pažangios medicinos amžius jį datraukė iki 2 metų, o jis dar net nemoka sėdėti. Jam kasdien reikalinga medikų priežiūra, be kurios jis neišgyventų, tėvai (tiesiogine to žodžio prasme) gyvena kartu su juo ligoninėj (per tv matyta istorija). Ar yra prasmė gydyti tokį ligonį? Irgi sunkus klausimas, nes tai nieko nežada. Tiesiog būtų nehumaniška ir neetiška nutraukt gydymą. Ir nors tėvai savy laukia tarkim tokio vaiko baigties (o taip manau, kad yra iš patirties slaugant tokių būklių giminaičius), bet gydymo nutraukt jie tikriausiai niekad nesutiktų, nes tai jų vaikas ir jie jam linki tik gero.
Labai diskutuotini tokie atvejai, kai gydyme nėra visiškai jokios prasmės, bet jis tęsiamas, o asmuo nrgali spręsti pats. O su konkrečiu duotu atveju išvis sudėtinga. Čia tik pavyzdį daviau labai diskutuotino atvejo, nelaikykit vaikų žudiku ar pan. O kaip jūs elgtumetės štai tokiu atveju?
