(anonimas) (archyvas)
Būtent, apie tokius atvejus ir kalbama, kai padėti jau niekuo nebeįmanoma, lemtis aiški ir kamuoja žmogų didelės kančios. Bet kai kurie, atrodytų, turi labai naivų kartais požiūrį. Skraidantys kažkokiose tai savo vertybėse ir tikėjimo išbandymuose, kryžiaus nešime ir t.t. Aišku, visa tai yra žiauru, bet, kai prognozės beviltiškos, tai galima pateisinti, nes kas iš to, kad medicina ištemps jam dar vieną skausmo, darymo po savim, maitinimo pro šiaudelį ir nepaslankaus gulėjimo nieko nesuvokiant dieną? Ar taip atrodo gyvenimas, ir ar tuo reiktų džiaugtis? Dėl tokių ligonių dažniausiai artimieji turi mesti darbus ir visą aplink, visiškai pamiršt save, bet ar čia much win bus? Nemanau.
